Investuotojui

Instituciniai Investuotojai ir Nešvarios Platformos

2020 03 09

 

Mažmeniniai investuotojai, investuojantys į neskaidrias tarpusavio skolinimo platformas, grumiasi su ekonominiu neapibrėžtumu ir prisiima kur kas didesnę riziką, nei suvokia. Ekonominis nuosmukis pasėtų panika tarp institucinių investuotojų ir gali įžiebti likvidumo krizę.

Volteras kartą ironizavo, jog Šventoji Romos Imperija nebuvo „nei šventa, nei Romos, nei imperija“. Šiuo metu panašiai keičiasi ir požiūris į tarpusavio skolinimą (angl. “Peer-to-peer (P2P) lending“).

Instituciniai investuotojai sufinansuoja vis didesnę dalį visų tarpusavio paskolų, palikdami vis mažiau rinkos mažmeniniams investuotojams. Tuo tarpu naujos „įvairių kreditorių“ (angl. “marketplace“) platformos su paskolų gavėjais ryšį palaiko tik per (skaidrumu nepasižyminčius) tarpininkus. Dalis paskolų gavėjų net nežino, jog kreditoriai jų paskolas perparduoda tokiose tarpusavio skolinimo platformose. Susirūpinę dėl viso proceso skaidrumo – investuotojai klausia ar tarpusavio skolinimas vis dar yra protinga investicija, ar tik azartinis lošimas.

Suskaldyta skirtingų religijų, nevisai romėnų, menkai suvienytų skirtingų tautų konfederacija galiausiai sugriuvo. Panašu, jog “marketplace” tipo tarpusavio skolinimo platformų laukia tokia pati lemtis.

Sisteminė rizika

Kreditoriai duoną valgo iš palūkanų normų skirtumo. Kiekvienas bankininkas žino kokią nors humoristinės „3-6-3 taisyklės“ versiją: skolinkis už 3%, paskolink už 6%, ir golfo aikštyne būk iki 3 val. popiet. Tačiau, tie pirmieji 3% daugeliui tarpusavio skolinimo platformų niekada nebuvo taip lengvai prieinami. Bankai visada gali atsiremti į neišsenkančius, vyriausybės garantuojamus indėlius, o tarp tarpusavio skolinimo platformų iki šių dienų vyksta žiauri konkurencija dėl mažmeninių investuotojų santaupų. Nepatyrę investuotojai turi būti supažindinti su nauju investiciniu produktu ir įtikinti, jog didesnė investicijų grąža atsveria didesnę riziką ir indėlio draudiminės apsaugos netekimą. Bet net ir su didelėmis pastangomis, kai kurioms tarpusavio skolinimo platformoms vis nepavyksta rasti pakankamai investuotojų. Norėdamos išlaikyti augimo pagreitį, nemažai jų kreipiasi į institucinius investuotojus.

Šiandien vis didesnę tarpusavio paskolų dalį sufinansuoja įvairios finansinės institucijos, šeimos turto valdymo įstaigos, rizikos kapitalo fondai ir kiti profesionalūs investuotojai. 2018 metų Kembridžo alternatyviųjų finansų centro ataskaita teigė, jog apie 40% visų tarpusavio paskolų Jungtinėje Karalystėje tais metais sufinansavo instituciniai investuotojai. 2014 m. jie sudarė vos 5%. Amerikoje šis skaičius žymiai didesnis. Tais pačiais 2018 m., net 90% visų „Prosper“ ir 94% „Lending Club“ (dviejų didžiausių Amerikos tarpusavio skolinimo platformų) paskolų buvo sufinansuota institucinių pinigų. Neramu, jog ir Baltijos šalių platformos palengva krypsta ta pačia linkme.

Nuo tarpusavio iki tarpininkaujamo skolinimo

Visi finansinių technologijų startuoliai nuo pat pirmųjų dienų siekė įrodyti, jog yra kitokie nei bankai. Romantikai, kurie pasuko sutelktinio finansavimo keliu, tikėjosi sukurti platformas, kur žmonės skolintų vieni kitiems be jokių brangiai apmokamų tarpininkų pagalbos. Daugelis šiandieninių tarpusavio skolinimo platformų, deja, apie šią idėją jau seniai pamiršo.

Negana to, jog nemažai platformų remiasi į institucinius pinigus ir dėl to jau supanašėjo į bankus – kai kurios nusprendė pasiskolinti ir jų verslo modelį. Naujos „marketplace“ platformos (tokios kaip latvių kilmės „Mintos“ ir „Viventor“, arba lietuvių „PeerBerry“) nusprendė, jog ieškoti norinčiųjų pasiskolinti taip pat yra brangus ir varginantis darbas. Pamatę, jog daugelis išleidžia didžiulius pinigus reklamai, šios platformos nusprendė klientų pritraukimą patikėti kitiems.

Tradiciškai, tarpusavio skolinimo procese dalyvauja trys šalys: investuotojai, paskolų gavėjai ir platforma, kuri tarpininkauja tarp jų. Tuo tarpu “marketplace” platformos įtraukia ir kitas finansines institucijas (vadinamas „paskolų davėjais“ (angl. “loan originator“), kurie išduoda naujas paskolas ir vėliau perparduoda jas platformos investuotojams. Patikėdamos šią atsakomybę kitiems paskolų davėjams, platformos gali apdoroti didesnį kiekį paskolų ir uždirbti daugiau iš administracinių mokesčių.

Problema ta, jog didesnis tarpininkų skaičius keičia visą investicijų struktūra. Per tradicines tarpusavio skolinimo platformas investuotojai tiesiogiai perka dalį paskolas, kuri priklauso jiems net jei pati platforma bankrutuoja. Tuo tarpu visos paskolos sufinansuotos per “marketplace” platformas priklauso paskolų iniciatoriams. Jeigu jie bankrutuotų, nežinia ar investuotojai savo investuotus pinigus atgautų. Norėdamos užtikrinti paskolų kokybę, “marketplace” platformos iš paskolų davėjų reikalauja „išpirkimo garantijų“ (angl. “buyback guarantee“) – t.y. paskolų davėjai iš platformos investuotojų turi išpirkti visas vėluojančias paskolas.

Būtent šios garantijos yra sisteminė rizika visam tarpusavio skolinimo sektoriui. Iš pirmo žvilgsnio, tokios garantijos atrodo kaip protingas būdas apsaugoti investuotojus, tačiau jos sukuria iliuziją, jog nėra blogų tarpusavio skolinimo paskolų. Investuotojai nežino, kiek rizikos iš tikrųjų  prisiima. Savo ekrane jie nemato nei vieno įsipareigojimų nevykdymo (angl. „default“) atvejo. O kadangi visus nuostolius prisiima paskolų iniciatoriai, kiekviena bloga paskola skatina juos išduoti dar daugiau paskolų. Juk jeigu jie padvigubins savo išduotų paskolų kiekį, 20% įsipareigojimų nevykdymo atvejų taps 10%, ir dar praeis bent pora mėnesių, kol pasirodys pirmieji neveiksnių paskolų požymiai. Jeigu naujos paskolos bus išduodamos tik aukšto kreditingumo paskolų gavėjams, pavojaus nebūtų. Tačiau būtų naivu tikėtis, jog nei vienas paskolų davėjas dar nepasidavė pagundai nuleisti savo standartus.

2017 metais investuotojai su nerimu stebėjo kaip „Eurocent“  (vienas iš „Mintos“ paskolų iniciatorių) bankrutavo ir nustojo teikti paskolų išpirkimo garantijas. Nors „Eurocent“ ir nebuvo didelis kreditorius (2 mln. EUR paskolų portfelis), šis atvejis privertė investuotojus atidžiau apsvarstyti paskolos davėjo bankroto riziką.

Vertindami retrospektyviai, galime teigti, jog susirūpinti reikėjo anksčiau. Pristatyme investuotojams, „Eurocent“ gerokai „išpūtė“ savo pajamas ir paskolų portfelį. El. laiške investuotojams, „Mintos“ neužsiminė apie kreditoriaus nuosava kapitalą ar pelningumą –  pridėta finansinė ataskaita buvo išsiliejusi ir parašyta lenkų kalba. „Eurocent“ dalino abejotinos kokybės paskolas už 81-107% APR, už kurias investuotojai gavo vos ~ 10% investicinę grąžą. Žinodami, jog bent 30% paskolų buvo neveiksnios, investuotojai seniai turėjo suprasti, jog jų investicijos buvo tik tiksinti bomba. Dauguma investuotojų dar neatgavo nei vieno į „Eurocent“ paskolas investuoto euro ar cento.

Nuo “Eurocent” nelaimės, prie “marketplace” platformų prisijungė dar daugiau abejotinos reputacijos, nuostolingų paskolų davėjų. Jų finansinės patirties trūkumas toks pat akivaizdus. Finansinės ataskaitos skelbiamos retai, o pelno lūkesčiai ir apskaitos prielaidos dažnai neatspindi realybės. Dauguma „Viventor“ ir beveik pusė visų „Mintos“ paskolų davėjų nėra audituojami. Investuotojų pristatymuose pilna beprasmių pažadų apie tvarų skolinimą, tačiau retas kuris pateikia nenumatytų atvejų ar restruktūrizavimo planus. Praėjusių metų pabaigoje, „Mintos“ paskolų iniciatoriai Rusijoje ir Kosove dėl neatidumo prarado savo licencijas.

Jeigu abejotinos skolinimo praktikos, finansinis neišprusimas ar įstatymų nepaisymas galiausiai prives paskolų davėjus prie bankroto – investuotojai gali pamiršti apie “buy-back” garantijas ir pradėti ruoštis ilgam teisminiam procesui.

Krizės belaukiant

Nuo pat pirmųjų sutelktinio finansavimo dienų, tarpusavio skolinimą lydėjo palanki pinigų politika ir stabilus ekonominis augimas. Daugelis platformų dar nėra patyrę chaoso, juntamo įsisiautėjus ekonominei krizei. Siekdami pralenkti visus konkurentus, daugelis platformų iš investuotojų prisiskolino daug, tačiau iki šiol dar nėra pelningos. Pakankamai stiprus ekonominis nuosmukis išgąsdintų institucinius investuotojus, gerokai apribotų pačių platformų finansavimo galimybes ir paliktų nemažą dėmę reputacijoje visų, kurios skaidrumą ir kontrolę pardavė daugiausiai pasiūliusiam.

Ekonominio nuosmukio užuomazgų nebūtinai reikėtų tikėtis finansų sektoriuje. Vartojamųjų paskolų paklausa yra cikliška ir labai priklauso nuo visuminės paklausos ir bendro vartojimo lygio. Žmonės ir ekonomiškai palankiais laikais pirma susimoka už elektrą ir vandenį, o jokiu užstatu neužtikrintas vartojimo paskolas apmoka paskutines. Būtų naivu tikėtis, jog kilus ekonominei krizei, neveiksnių paskolų skaičius išliks nepakitęs. Ypač reikėtų sunerimti dėl galimos investuotojų reakcijos. Baimindamiesi įsipareigojimų nevykdymo atvejų, daugelis nuspręs dalį savo tarpusavio paskolų likviduoti. Kainos antrinėje rinkoje gali sparčiai kristi, pradėti aršiai konkuruoti su pirmine rinka, išgąsdinti dar daugiau investuotojų ir galiausiai užsibaigti rimta likvidumo krize.

Priklausomybė nuo institucinių pinigų šią riziką tik sustiprina. Instituciniai fondai dažnai vadovaujasi trumpalaikiais portfelio pelningumo rodikliais. Jeigu neveiksnių paskolų kiekis išaugtų, jų investicijų rinkos vertė smuktų ir dėl to daugelis turėtų likviduoti savo pozicijas. Šių investuotojų pasitraukimas iš rinkos paskatintų tolimesnį kainų kritimą ir sukeltų paniką tarp likusių mažmeninių investuotojų.

Anksčiau, kai platformos dar akcentuodavo viso proceso skaidrumą ir abipusį pasitikėjimą, buvo tikimasi, jog tarpusavio skolinimas prisidės prie finansų sektoriaus stabilumo. Tačiau jeigu nelikvidžios tarpusavio paskolos bus superkamos institucinių investuotojų, kurie savo pozicijas refinansuos trumpalaikių pinigų rinkose – tokio scenarijaus padarinius mes jau esame matę per 2007-2009 m. finansų krizę, paniką įžiebusioje atpirkimo sandorių rinkoje. Šis palyginimas turėtų paskatinti visas platformas susimąstyti.

Likvidumo krizė atskleistų tikrąją, “buy-back” garantijų slepiamą, riziką. Siekdami tos nedidelės investicinės grąžos, mažmeniniai investuotojai įvairių kreditorių platformose bus netikėtai užklupti, kai paskolų davėjai nebegalės išpirkti neveiksnių paskolų ir paskelbs bankrotą. Keletas sumanesnių investuotojų pastebės įspėjamuosius ženklus: vėluojančias finansines ataskaitas ir mažėjančias skolinimo apimtis. Tačiau daugelis tai pastebės per vėlai ir gailėsis neįvertinę tokios rizikos anksčiau.

Žinoma, ekonominė krizė taip pat turės ir laimėtojų. Platformos, kurios ir toliau sėkmingai skolins krizės metu, pelnys investuotojų pasitikėjimą ir bus apdovanotos mažesnėmis kapitalo kainomis ateityje. Ar platformos išliks priklausys nuo jų atkaklumo, iki krizės sukaupto kapitalo ir jų pasirinkto tarpusavio skolinimo verslo modelio.

Tos platformos, kurios vaikėsi didesnį uždarbį ir ignoravo rizikas, patirs didžiulius nuostolius. Tos, kurios (besivaikydamos gobšumo) nepaisė norinčiųjų pasiskolinti kreditingumo, supras, jog padarė didžiulę klaidą. Tie, kurie per daug pasitikėjo instituciniais pinigais, pamatys jog krizės metu instituciniai investuotojai išsibėgioja į visas puses. O “marketplace” platformos, kurios nebesugebės sukontroliuoti savo paskolų davėjų, praras ir investuotojų pasitikėjimą.

Klestės tokios tarpusavio skolinimo platformos, kurios iki šiol bent didžiąją dalį visų paskolų sufinansuoja mažmeninių investuotojų pinigais. (Mažmeniniai investuotojai yra kur kas „lipnesni“ ir net ir ekonominio neapibrėžtumo laikais nesibaimina investuoti.) Laimės tos platformos, kurios išlaikė savo aukštus paskolų išdavimo standartus ir neįbrido į skolas besivaikydamos plėtros pažadų. Kitaip tariant, ruletės ratui nustojus suktis, išliks tik tie, kurie iš savo investuotojų pinigų nelošė.

Taip pat gali būti įdomu